Vienos meilės autobiografija .

 

“Vienos meilės autobiografija” – naujas prancūzų kino režisieriaus ir prozininko Alexandre’o Jardino (Aleksandro Žardeno) romanas. Knyga parašyta susižavėjus amerikiečių psichiatro Miltono H. Ericksono psichoterapijos metodais. Pasak autoriaus, M. H. Ericksonas – vienas didžiausių žmogaus psichinės būklės keitimo strategų. “Jį padėjo atrasti mano žmona... Apstulbintas M. Ericksono psichoterapijos metodų išradingumo, aš pabandžiau juos įgyvendinti savo kasdieniame gyvenime, kad pakeisčiau ir gyvenimą, ir patį save. Mano tikslas – padėti mano žmonai pamilti save, vėl pradėti džiaugtis savo beapmirštančiu kūnu. Leisti savo moteriai mylėti save ir savo kūną, mano galva, – tai įstabios, liepsningos meilės ženklas.”

Aleksandras Rivjeras, sulaukęs trisdešimt dvejų metų, supranta, kad jo žmona Žana gyvendama su juo jaučiasi vieniša, nesuprasta, graužiama nuolatinės širdgėlos, net mėgina nusižudyti. Aleksandras, nusivylęs savimi, palieka šeimą, gyvenančią Naujuosiuose hebriduose, meta mokytojo profesiją ir netikėtai dingsta. Po dvejų metų salyne pasirodo jo brolis dvynys Oktavas Rivjeras. Tai persikūnijęs, pasikeitęs Žanos vyras, atsikratęs visų savybių, kurios stumdavo Žaną į neviltį. Pasitelkęs meilybių pilną žodyną, Oktavas sumaniai ištrina iš Žanos širdies visą Aleksandro paliktą bjaurastį. Jis išgydys moterį nuo jos nuolatinio kaltės jausmo, nuo persekiojančio nerimo, išlaisvins iš pačios pasispęstų žabangų ir išmokys ją meno tenkinti savo poreikius. Oktavas Rivjeras ne tik ją myli, jis išmoko ją mylėti pačią save. Bet kas iš tiesų tas Rivjeras, atkeliavęs išvaduoti jos iš savo pačios nelaisvės? Oktavas? Aleksandras?..